Kodėl mes nustojame žaisti?
Šiandien per TV netikėtai užmačiau barbių reklamą. Tų lėlių, kurios vaikystėje buvo dievukės. Turėti norėjosi ne tik jas, bet ir jų daiktus, drabužius, „vyrus“ kenus, namus… Labai gerai atsimenu, kaip turėjau „barbių dėžę“, kurioje jos gyvendavo tuomet, kai neturėjau laiko žaisti. Tiesa, dar prieš tai jos buvo išrikiuotos su visu namu garbingiausioje kambario vietoje, bet su laiku atėjo noras jas kartkartėmis paslėpti. Tada ir ta pati dėžė, kurioje jos sėkmingai (?) tupėjo vis rečiau būdavo išimama, kol galiausiai išvis nebeatsimenu, kada paskutinį kartą aš kūriau jų namus.
Ir taip šiandien susimąsčiau, tai kodėl mes nustojame žaisti? Banaliausias ir paprasčiausias atsakymas – nes nebelieka laiko tam. Galbūt aš ir dabar mielai išimčiau lėlę, sušukuočiau jai plaukus, gal net pasiūčiau kokią suknelę ar pastatyčiau kambarį, kuriame ji galėtų pailsėti ar su draugėmis išgerti vyno (pamenu, kad mano Barbė turėjo šampano/vyno taures viename iš savo rinkinių, bet kažkodėl netapau dėl to blogesnė).
Taip, iš tiesų mums trūksta laiko, o gal tiksliau – mūsų prioritetai šiandien išdėlioti kiek kitaip, o laikas paskirstytas taip, kad galbūt mes visai mielai pasiimtumėme žaislus, su kuriais žaidėme vaikystėje, tačiau nėra jėgų. Ir taip gerai pagalvojus, tas žaidimas galbūt mums padėtų atsigauti ir įsikvėpti naujo vėjo. Ir nebūtinai reikia traukti žaislus iš giliausio kambario ar sandėliuko, kartais tas žaidimas gali būti paprastesnis. Nes iš tiesų mes visi galime rasti laiko ir neatitrūkti nuo žaidimo, kuris kažkada mums buvo toks svarbus. Ir čia pasitarnauja labai žavus posakis, kuris man patinka ir, kaip dažnai nutinka, geriausiai skamba originalo kalba:
We don‘t stop playing because we grow old; We grow old because we stop playing. / George Bernard Shaw/
