Aš turiu tokią keistą tradiciją (o gal tiesiog įprotį?), kad kartais pietauti pargrįžtu namo. Ir kas gi čia keisto, sakytumėte, tačiau pietauti man tėra pavadinimas, kuris leidžia oficialiai valandą dienos praleisti kitur, nebūtinai biure (taip, ne ofise, o biure, nes taip lietuviškiau 🙂 ).
Taigi būna taip, kad imu ir grįžtu namo. Ne baisiai toli mano namai nuo darbo, todėl tas laikas važiuojant tikrai neprailgsta. O grįžusi… Aš tikrai ne visada net ir pavalgau. Nes ne visada man to reikia. Kartais aš tiesiog sėdžiu ir užsikėlusi kojas ant lovos stebiu kvailas TV laidas. Kartais aš dirbu, (ne tą darbą, iš kurio pabėgu, bet kad ir parašyti kažką Jums, kad ir padirbėti prie projektų), o kartais tiesiog prigulu ir užmerkusi akis pailsiu.
Kaip ir sakiau, valgyti – nėra svarbiausias dalykas per šią pertraukėlę, per tas kelias minutes namuose aš pailsiu daug geriau, man nereikia su niekuo kalbėti, man net nereikia kažką daryti BŪTINAI. Aš galiu tiesiog atitrūkti nuo visko, kas išvargino per pirmas darbo valandas.
Taip gera kartais tiesiog pasikeisti aplinką ir įsikvėpti namų.
