Mintyse, aš Tau jau kokius milijoną kartų esu parašiusi laišką, bet vos tik atsisėdu to daryti gyvai, man visos mintys dingsta.
Aš juk nežinau, nuo ko pradėti. Ir kas apskritai turi būti parašyta meilės laiške. Ir ar jis turi būti vienas, o gal daugiau?
Mano netobulai tobulas žmogaus, aš kiekvieną dieną apie Tave galvoju, bandau prieiti prie Tavęs, bandau apkabinti. Aš žinau, kad nebūnu Tau gera, bet tikrai nesu ir blogiausia. Aš klystu, kaip ir visi žmonės pasaulyje, bet kartu aš beprotiškai Tave myliu.
Mano mintys visada šalia Tavęs. Kai man nutinka kas gero – aš pirmiausiai noriu pranešti Tau. Kai aš liūdžiu, aš ir vėl Tau neduodu ramybės. Kartais aš galvoju – ir kaip Tu pakenti mane? Mane tokią, kokios aš pati kartais vengčiau. Bet Tu šalia. Tu esi tas, kuris man pasako, kad aš geriausia, Tu esi tas, kuris manimi didžiuojasi, net ir tada, kai tam nėra priežasties. Tu esi tas, kuris net man verkiant išdrįsta prieiti.
Kartais man atrodo, kad aš atimu visą Tavo laiką. Kartais man tikrai taip atrodo. Ir kai aš noriu suteikti Tau laisvės – nejučiomis vėl imu Tave kalbinti.
Tu esi tas, kurio meilė man sudėtinga, bet kartu tas, dėl kurio meilės aš norėčiau kovoti ir nenuleisti rankų niekada. Jei man reikėtų rankomis gesinti laužą ar basomis keliauti per stiklo duženas – aš eičiau. Ir nė akimirkos nedvejočiau. Nes jei ne Tu – manęs tokios irgi nebūtų.
Viskas vyksta taip greitai ir man kartais atrodo, kad aš norėčiau dar kartą viską su Tavim pakartoti. Nes kol Tu šalia – tol aš žinau, kad viskas yra įveikiama. Tol galiu už Tavęs pasislėpti ir čia niekas manęs nesuras.
Prieš prisiekdama Tau amžiną meilę, noriu, kad žinotum Tu ir žinotų kiti – tas juokas, tas skausmas, tos ašaros, tie stiprūs apkabinimai, tos ilgesio valandos ir susitikimo džiaugsmai. Tai viskas… Tai viskas, kas skirta mums. Ir jeigu tai nėra meilė, tai tuomet aš nebežinau, kas per jausmas jis yra išvis.
