Išgyvenu ne pačius tobuliausius laikus. Tikrai. Sunku visur, kur atrodo beeičiau.
Kad ir kokios pesimistinės mintys bebūtų mano galvoje, visgi jos veda prie pozityvių dalykų. Manęs šią savaitę paklausė, ar aš turiu priešų? Aš nedvejodama atsakiau, kad ne. Tačiau tada aš supratau, kad priešų, turbūt, neturiu, tačiau aš turiu draugų, kuriuos galbūt įskaudinau, kuriuos galbūt įžeidžiau ar tiesiog, net to nenorėdama, priverčiau juos galvoti kažką negero.. Ne, jų laikyti priešais nedrįsčiau. Tiesiog kartais man atrodo, kad gyvenime sutikti žmonės ir spėję tapti draugais yra kur kas svarbiau, jog būtų suskaičiuoti, negu kad suskaičiuoti priešai.
Todėl šiandien aš rašau Tau. Taip, Tau, mielas drauge. Aš nežinau, kodėl paskutinį kartą mes buvome susitikę seniai. Taip pat turbūt nebepamenu, kuo baigėsi paskutinis mūsų pokalbis. Jei tai reiškia, kad viskas vyko labai seniai – man rodos pats laikas man pasakyti, kad Tave branginu. Aš nežinau, kur eina gyvenimas, tik žinau, kad jis eina. Nesuprantu ir nesuprasiu, kodėl vieniems tenka tokie iššūkiai, o kitiems, atrodo, daug paprastesni (?) dalykai. Bet šiandien mano tikslas padėkoti Tau. Kad buvai, o ir esi mano gyvenime. Aš nežinau, kiek man jo liko, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, jog žinotum, kad jeigu Tau rašau, vadinasi, noriu, kad Tavo gyvenimas būtų nuostabus, o tame grožyje kažkur šmėžuočiau ir aš. Gal epizodiškai, gal tik mintyse, bet man svarbu, kad Tu suprastum, jog mūsų draugystė man svarbi. Galbūt buvo laikas, kai bendravome daug, kai mūsų gyvenimai ėjo lygiagrečiai. Tačiau aplinkybės pasikeitė ir kažkaip nutolome. Tiesa, mano širdyje, visgi, Tu liksi amžinai. Nutolome kažkaip, bet ne vidumi. Bent jau pas mane.
Aš tikiuosi, kad perskaitęs šitą laišką suprasi, kad esi man brangus. Ir sugrįši. Su žodžiu “LABAS“, kai galbūt nenorėsi kalbėti, bet norėsis su kažkuo pasisveikinti.
