Įkvėpti giliai. Užsimerkti…Pradėti svajoti…Tuomet vėl atsimerkti. Suprasti, kad dar tik beprasideda naktis…Įkvėpti ir vėl užsimerkti… Aš net girdžiu, kaip tiksi laikrodis. Bet ta akimirka, prieš pat užmiegant, – tiesiog tobula. Tas jausmas, kai ramuma atkeliauja į širdį. Praviras langas, pro kurį girdisi pravažiuojantis automobilis. Jau vėlu, todėl kiekvienas garsas iš lauko girdisi aiškiai ir ryškiai. Tykiai ištiesi ranką link telefono, spusteli – 23:47. Širdies ritmas įprastas. Aš nebesuprantu ir, atrodo, balansuoju tarp realybės ir sapno.
Gilus atodūsis.
Užmerkiu akis, dabar jau kiek priverstinai. Kažkur prapuolė miegas, bet ta akimirka prieš pat užmiegant – ji dar čia. Atjungiu realybę ir pradedu svajoti. Apie tai, kas galėtų manęs laukti, kur galėčiau nukeliauti, ką pamatyti ir ką sutikti. Apsiverčiu ant kito šono, šiek tiek atsimerkiu – gera. Gera prieš pat užmiegant žinoti, kad visa naktis prieš akis. Šį kartą užsimerkiu galutinai. Iki pat ryto, iki pat žadintuvo skambučio aš čia, bet kartu ir ten, kur galbūt niekada nebenukeliausiu.
Labanaktis.
