Tu atėjai šiandien ir paklausei manęs, ar pavargau. Aš atsakiau, kad ne ir tarsi leidau suprasti, kad noriu jog pokalbis čia pasibaigtų. Tada supratau, kad iš tiesų tai labai labai negerai. Negražu ir netinkama. Dar kažką Tau pasakiau tarsi ištaisydama klaidą, bet Tu buvai supratinga – leidai man pailsėti. Tačiau… Dabar aš tyliai verkiu..
Iš tiesų, tai aš labai labai labai….LABAI pavargau. Pavargau nuo nežinomybės. Nuo to, kas bus. Dar aš labai bijau Tave įskaudinti. Tu manim tiki, Tu nori, kad man pasisektų. Bijau Tave nuvilti.
Dėl Tavęs kovoju ir aš. Ypatingai suvokdama laiko trapumą ir viso ko laikinumą. Labai bijau Tave nuliūdinti. Parodyti, kad nepajėgiu. Per daug kartų leidau Tau pergyventi dėl manęs ir bijoti kartu. Šį kartą aš nusprendžiau, kad susitvarkysiu pati. Kol kas sekasi sunkiai. Ir net labai. Aš bijau, turbūt pirmą kartą gyvenime aš bijau. Bet aš privalau susitvarkyti. aš turiu tai padaryti. Pati. Šį kartą be Tavo pagalbos ir užtarimo. Per daug jau kartų Tu mane matei verkiančią ir bandei padėti.
Nors slapčia aš tikiuosi, kad Tu ateisi ir pamatysi, kaip man sunku. Nes tik su Tavimi pasidalintas skausmas man sumažėja perpus. Tačiau žinau, kad Tau jis padidejė daug daugiau. Aš noriu Tave apsaugoti nuo savo pasirinkimų. Nuo to, kur aš esu ir ką turiu. Nors iš tiesų, aš juk nieko neturiu… Galbūt ir tai baugina dar labiau.
Aš girdžiu, kaip už sienos Tu juokiesi. Aš ir noriu, kad Tu visada šypsotumeisi. Aš ir noriu, kad Tu būtum laiminga. Todėl, nors Tu ir nežinai, bet aš atsiprašau, kad nesakau Tau tiesos. Kad Tu nežinai ir darysiu viską, kad nesužinotum, kaip aš iš tiesų pavargau.
